Nintendo Wii / Wii U žaidimai – tie, prie kurių vis dar norisi grįžti

Apie Nintendo Wii dažnai galvoju ne kaip apie konsolę, o kaip apie laiką. Apie vakarinius žaidimus su šeima, apie juoką, kai kažkas per stipriai mostelėjo ranka ir „teniso smūgis“ išėjo visiškai pro šalį. Wii nebuvo rimta konsolė. Ir būtent dėl to ji veikė.

Žaidimai čia nevertė sėdėti sustingus. Reikėjo judėti. Kartais net per daug. Bet tai ir buvo esmė.

Kai vėliau pasirodė Wii U, daug kas nesuprato, ko Nintendo nori. Naujas pavadinimas, keistas valdiklis, dar viena idėja, kuri ne visiems „prilipo“. Bet žaidimai… žaidimai ten buvo geri. Kai kurie – labai geri.

Wii žaidimai – paprasti, bet gyvi

Wii žaidimai nebandė apsimesti kinu. Jie buvo apie smagumą. Wii Sports tapo beveik kiekvienų namų dalimi. Tenisas, boulingas, golfas – visi suprasdavo, ką daryti, net jei niekada gyvenime nebuvo laikę valdiklio.

Just Dance? Atrodo juokinga, kol pats nepradedi šokti. Ir tada jau nebesvarbu, kas kaip atrodo.

Mario Kart Wii iki šiol kelia emocijas. Ne dėl grafikos. Dėl varžymosi. Dėl to vieno draugo, kuris visada meta „mėlyną kriauklę“ pačiu blogiausiu momentu.

Ir dar Zelda: Skyward Sword. Judesiais valdoma kova. Ne visiems patiko, bet tie, kuriems prilipo, iki šiol apie ją kalba su pagarba.

Wii U – nesuprasta, bet turinti charakterį

Wii U buvo keista. Tą reikia pripažinti. Bet jos žaidimai turėjo savitą jausmą. Valdiklis su ekranu atrodė nereikalingas… kol nepradėdavai žaisti.

Super Mario 3D World – spalvingas, gyvas, pilnas smulkių idėjų. Vienas iš tų žaidimų, kuriuos gali įjungti „penkioms minutėms“ ir likti valandai.

Splatoon buvo staigmena. Spalvos vietoj kulkų. Judėjimas, greitis, muzika. Neįprasta, bet labai Nintendo stiliaus. Ne rimta, bet įtraukianti.

Nintendo Land – gal ne didelis hitas, bet puikus pavyzdys, kaip Wii U galėjo veikti. Skirtingi ekranai, skirtingi vaidmenys. Vienas žaidžia kitaip nei kitas. Tai buvo įdomu.

Kodėl šie žaidimai vis dar svarbūs?

Wii ir Wii U žaidimai neskuba. Jie nesistengia būti „rimti“. Jie nori, kad būtų linksma. Kad žmonės būtų kartu. Kad kažkas juoktųsi, kažkas pralaimėtų, kažkas prašytų „dar vieno rato“.

Šiandien, kai daug žaidimų reikalauja dėmesio, laiko, kantrybės, Wii žaidimai leidžia tiesiog įsijungti ir žaisti. Be spaudimo. Be įsipareigojimų.

Net dabar, po tiek metų, jie veikia. Ne technologiškai – emociškai.

Nintendo Wii ir Wii U žaidimai nėra tobuli. Jie kartais atrodo vaikiški. Kartais per paprasti. Bet juose yra tai, ko dažnai trūksta šiuolaikiniuose žaidimuose – nuoširdumas.

Jeigu kada nors vėl įjungsi seną Wii ar Wii U, labai tikėtina, kad po kelių minučių šypsosies. Ir tai, turbūt, yra svarbiausia.