Ar nešiojamos konsolės tinkamos kelionėms su vaikais?

Kas bent kartą važiavo ilgesnį atstumą su vaiku, greičiausiai atsimena ne vaizdus pro langą, o klausimus. Kada atvažiuosim, ar dar toli, kiek liko. Iš pradžių jie skamba ramiai, paskui – vis dažniau, o galiausiai tampa fonu, kuris vargina labiau nei pats kelias. Tokiose situacijose nešiojama žaidimų konsolė daugeliui atrodo kaip greitas ir paprastas sprendimas. Bet ar jis tikrai toks geras, kaip norėtųsi tikėti?

Vieni tėvai sako, kad be konsolės kelionės būtų tiesiog neįmanomos. Kiti tikina, jog tai blogas įprotis, kuris paskui „nebeatsiklijuoja“. Kaip dažnai nutinka, tiesa kažkur per vidurį.

Vaikams kelionės dažnai nėra nuotykis. Tai suaugusiųjų projektas, kuriame jiems tenka prisitaikyti. Sėdėti, laukti, tylėti. Todėl nenuostabu, kad bet koks daiktas, leidžiantis pabėgti nuo nuobodulio, iš karto tampa patrauklus. Nešiojama konsolė čia laimi tuo, kad ji skirta būtent žaidimui, o ne atsitiktiniam naršymui ar vaizdo įrašams.

Skirtingai nei telefonas, konsolė dažniausiai neturi nuolatinių pranešimų, reklamų ar socialinių tinklų. Vaikas įsijungia žaidimą ir dingsta jame kuriam laikui. Kartais pusvalandžiui, kartais ilgiau. Ir tas laikas dažnai būna tylus. Tėvams tai svarbu labiau nei bet kokios teorijos apie ekranus.

Vis dėlto ne viskas taip rožėmis klota. Pirmas dalykas, kuris išryškėja labai greitai – baterija. Ilgoje kelionėje ji baigiasi visada greičiau, nei norėtųsi. Ypač jei vaikas įsitraukia ir nenori daryti pertraukų. Tuomet išsikrovusi konsolė tampa ne neutraliu daiktu, o problema, kurią reikia spręsti čia ir dabar.

Kitas aspektas – pats vaikas. Ne visi vaikai vienodai reaguoja į žaidimus. Vieniems tai ramus užsiėmimas, po kurio jie lengvai grįžta prie kitų veiklų. Kitiems – sunkiai nutraukiamas procesas, kuris baigiasi ašaromis. Čia labai svarbus ne pats įrenginys, o ribos, kurios nustatomos iš anksto arba jų apskritai nėra.

Dar vienas dalykas, apie kurį dažnai galvojama jau po fakto, – fizinis patogumas. Ilgai žiūrėti į ekraną, laikyti konsolę rankose, sėdint automobilyje ar lėktuve, nėra taip patogu, kaip atrodo iš šalies. Vaikai pavargsta, ima muistytis, o konsolė galiausiai atsiduria ant sėdynės šalia.

Ir visgi, nepaisant visų „bet“, dauguma tėvų pripažįsta: tam tikrose situacijose nešiojama konsolė yra tiesiog praktiška. Ne kaip auklė, ne kaip sprendimas viskam, o kaip įrankis. Lygiai taip pat, kaip knyga, piešimo sąsiuvinis ar stalo žaidimas mažoje dėžutėje.

Problemos prasideda tada, kai konsolė tampa vieninteliu kelionės planu. Kai nebelieka pokalbių, žvilgsnių pro langą, smulkių žaidimų be ekrano. Bet jei ji naudojama epizodiškai, be spaudimo ir be kaltės jausmo, dažnai viskas susidėlioja savaime.

Galiausiai klausimas turbūt nėra „ar tinkamos“, o kaip ir kada jos naudojamos. Vienoms šeimoms tai tikras išsigelbėjimas, kitoms – bereikalingas daiktas. Ir abu variantai yra normalūs. Svarbiausia, kad kelionė netaptų kova nei vaikui, nei suaugusiajam. Jei konsolė padeda jos išvengti – kartais to visiškai pakanka.