Ar retro konsolės gali būti kolekcinė investicija?

Dar prieš kelerius metus senos žaidimų konsolės daug kam atrodė kaip bereikalingas šlamštas. Jos stovėjo lentynose, sandėliukuose, kartais būdavo atiduodamos ar parduodamos už keliasdešimt eurų. Šiandien situacija kitokia. Kai kurie tie patys įrenginiai staiga kainuoja kelis kartus daugiau, o žodis „retro“ vis dažniau vartojamas ne tik su nostalgija, bet ir su finansiniu prieskoniu.

Kalbant apie retro konsoles, dažniausiai turimi omenyje įrenginiai, išleisti devintajame dešimtmetyje ar dešimtojo pabaigoje. NES, Super Nintendo, Sega Mega Drive, pirmasis PlayStation, Nintendo 64 – vardai, kuriuos atpažįsta net tie, kurie savęs nelaiko kolekcionieriais. Tai buvo laikai, kai žaidimai buvo paprastesni, o pati patirtis – tiesioginė. Be atnaujinimų, be interneto, be paskyrų.

Kodėl šie daiktai apskritai pradėjo brangti? Atsakymas gana paprastas, nors ne visiems patogus. Jų vis mažėja. Konsolės genda, plastikas sensta, laidai dingsta. Dalis jų būna išardytos, modifikuotos ar tiesiog išmestos. Todėl veikiantis, neperdarytas įrenginys šiandien jau nėra toks savaime suprantamas dalykas, kaip atrodė anksčiau.

Kitas veiksnys – žmonės. Tie, kurie vaikystėje žaidė su šiomis konsolėmis, dabar jau seniai nebe vaikai. Jie turi darbus, pajamas ir galimybę nusipirkti tai, apie ką anksčiau tik svajojo. Ne visada dėl investicijos. Dažnai tiesiog todėl, kad „norėjosi“. Tačiau būtent toks noras ir kuria paklausą.

Reikia pasakyti ir tai, kad ne kiekviena sena konsolė yra vertinga. Rinkoje pilna modelių, kurių pagaminta milijonai. Jų kainos kyla lėtai arba visai nejuda. Daug daugiau dėmesio sulaukia riboto leidimo versijos, tam tikrų regionų modeliai ar trumpą laiką gaminti variantai. Kartais vertę lemia ne technika, o istorija – kada ir kodėl konkretus modelis buvo išleistas.

Didelę reikšmę turi būklė. Veikianti konsolė be rimtų defektų visada bus patrauklesnė. Originali pakuotė, instrukcijos, laidai – detalės, kurios gali smarkiai pakeisti kainą. Kai kuriais atvejais dėžutė tampa beveik svarbesnė už patį įrenginį, ir tai daug kam vis dar atrodo keista.

Ar visa tai reiškia, kad retro konsolės yra patikima investicija? Greičiau ne. Tai nėra rinka, kurioje galima tiksliai prognozuoti. Kainas veikia perleidžiami žaidimai, mini konsolės, emuliacijos sprendimai. Jei seną žaidimą galima patogiai žaisti naujame įrenginyje, daliai žmonių originali konsolė tampa tiesiog nereikalinga.

Yra ir techninė pusė. Senstanti elektronika genda. Ne visada aišku, kiek dar laiko konkretus įrenginys veiks, o remontas kartais kainuoja daugiau nei pati konsolė. Pridėkime ir tai, kad rinkoje pasitaiko perrinktų ar „pagražintų“ įrenginių, pateikiamų kaip autentiški.

Todėl tie, kurie šioje srityje sukasi ilgiau, dažnai sako paprastai: jei perki tik dėl pinigų – greičiausiai nusivilsi. O jei perki todėl, kad tau įdomu, patinka ar tiesiog smalsu, tada viskas atrodo kitaip. Vertės augimas tampa priedu, ne tikslu.

Retro konsolės gali išlaikyti ar net padidinti savo vertę, bet jos reikalauja laiko, kantrybės ir šiek tiek sėkmės. Galbūt svarbiausia tai, kad čia susitinka skaičiai ir prisiminimai. Ne visada patogu investicijų pasauliui, bet dėl to – gana žmogiška.