Kaip restauruoti seną žaidimų konsolę?

Sena žaidimų konsolė dažnai atsiranda netikėtai – tvarkant spintą, kraustantis ar gavus dėžę senų daiktų iš tėvų namų. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo pavargusi: pageltęs plastikas, susipainioję laidai, galbūt net neveikiantis įjungimo mygtukas. Daug kas tokiu atveju numoja ranka, tačiau vis dažniau tokie įrenginiai tampa ne šiukšle, o projektu. Restauruoti seną žaidimų konsolę galima ir namuose, tik reikia nusiteikti, kad tai ne penkių minučių darbas.

Pirmiausia verta neskubėti ir ramiai pasižiūrėti, su kuo turite reikalą. Net jei konsolė neįsijungia, problema nebūtinai rimta. Per daugelį metų dulkės padaro savo, o oksidacija dažnai paveikia kontaktus. Kartais užtenka elementaraus valymo, kad aparatas vėl parodytų gyvybės ženklus. Žinoma, pasitaiko ir rimtesnių gedimų, bet tai paaiškėja tik vėliau.

Išardymas daugeliui kelia baimę, ypač jei nėra patirties. Vis dėlto čia svarbiausia ne techninės žinios, o kantrybė. Senos konsolės nėra pritaikytos grubiam elgesiui, todėl viską reikia daryti lėtai. Varžtai dažnai būna skirtingo ilgio, tad verta juos pasidėti tvarkingai. Ne vienas restauratorius vėliau džiaugiasi, kad nufotografavo procesą – tai padeda, kai ateina metas surinkti viską atgal.

Kai korpusas atsiduria atskirai, dažniausiai pasimato tikrasis vaizdas. Dulkės, smulkios šiukšlės, kartais net vabzdžių palikti pėdsakai. Vidų geriausia išpūsti suslėgtu oru, o jautresnes vietas valyti alkoholiu sudrėkinta šluoste. Korpusą galima plauti, bet tik tada, kai jis visiškai atskirtas nuo elektronikos. Neretai būtent šis etapas suteikia daugiausia motyvacijos, nes rezultatas matomas iš karto.

Jeigu po valymo konsolė vis dar neveikia, tenka spręsti, ar imtis rimtesnio remonto. Senesniuose modeliuose dažna problema – susidėvėję kondensatoriai. Juos pakeisti nėra neįmanoma, tačiau tam reikia litavimo įgūdžių. Jei jų nėra, geriau ieškoti žmogaus, kuris tai daro profesionaliai. Restauravimas neturėtų tapti eksperimentu, po kurio konsolė liks visiškai nebepataisoma.

Atskira istorija – valdikliai. Būtent jie dažniausiai būna labiausiai „pavargę“. Mygtukai praranda jautrumą, analogai pradeda klibėti. Išardžius valdiklį ir jį išvalius, dažnai paaiškėja, kad problema visai nedidelė. Jei reikia, dalis galima pakeisti naujomis – šiandien tokių komponentų pasiūla gana plati. Daugeliui būtent valdiklio atgaivinimas suteikia didžiausią pasitenkinimą.

Surinkimas reikalauja tiek pat dėmesio, kiek ir išardymas. Prieš galutinai uždarant korpusą verta viską patikrinti. Tas momentas, kai įjungus ekrane pasirodo pažįstamas vaizdas ar garsas, dažnai būna labai emocingas. Tai ne tik techninis rezultatas, bet ir tam tikras grįžimas į praeitį.

Seno žaidimų aparato restauravimas nėra vien apie funkcionalumą ar vertę. Tai procesas, kuris leidžia prisiliesti prie laikų, kai technologijos buvo paprastesnės, bet kartu ir ilgaamžiškesnės. Galbūt ne kiekviena konsolė taps kolekcine retenybe, tačiau beveik kiekviena gali vėl dovanoti džiaugsmą. Kartais to visiškai pakanka.