Ar verta pirkti mini retro konsolių replikas?

Apie mini retro konsoles dažniausiai sužinoma visai netyčia. Ne todėl, kad jų ieškotum, o todėl, kad jos pačios tarsi „išlenda“ – reklamoje, parduotuvės lentynoje, kažkieno įraše socialiniuose tinkluose. Maža dėžutė, senas dizainas, pažįstamas pavadinimas. Ir tada galvoje suveikia kažkas labai paprasto: „O, šitą aš prisimenu.“

Bet prisiminimas dar nereiškia, kad pirkinys bus geras.

Mini retro konsolės iš esmės nėra skirtos tiems, kurie ieško naujos žaidimų sistemos. Tai svarbu pasakyti iš karto. Jos labiau primena trumpą eksperimentą arba bandymą trumpam grįžti atgal. Ne dešimčiai valandų, ne mėnesiui. Kartais – vos keliems vakarams.

Ir tai nebūtinai yra blogai.

Daug kas perka jas vedini nostalgijos. Tai nėra paslaptis. Senesni žaidimai buvo paprastesni, bet tuo pačiu ir aiškesni. Įsijungei, supratai, ką reikia daryti, ir žaidei. Nebuvo ilgų apmokymų, sudėtingų sistemų ar nuolatinių atnaujinimų. Mini retro konsolės bando tą jausmą atkurti. Ne visada sėkmingai, bet bando.

Kai išpakuoji tokią konsolę, dažniausiai nustebina jos paprastumas. Viskas labai tiesmuka. Laidai, valdikliai, televizorius – ir tiek. Jokio interneto, jokio prisijungimo. Kai kam tai atrodo kaip minusas, bet yra žmonių, kuriems tai didžiausias pliusas. Ypač tiems, kurie pavargo nuo nuolatinių paskyrų ir slaptažodžių.

Žaidimų skaičius dažnai atrodo įspūdingas. 300, 500 ar net daugiau. Bet skaičiai čia šiek tiek apgaulingi. Realiai žaidžiami dažniausiai keli. Likę – arba labai panašūs vienas į kitą, arba tiesiog nekelia jokio susidomėjimo. Tai greitai pasimato.

Kur prasideda abejonės? Dažniausiai tada, kai konsolė pabūna nenaudojama savaitę ar dvi. Tada kyla klausimas, ar ji apskritai buvo reikalinga. Kai kurie valdikliai nėra itin patogūs. Kartais pasitaiko techninių smulkmenų – nedidelis vėlavimas, ne visai tikslus valdymas. Smulkmenos, bet jos kaupiasi.

Reikia suprasti ir tai, kad mini retro konsolės nėra labai lanksčios. Jei negali pridėti naujų žaidimų, pasirinkimas iš esmės nekinta. Vieniems tai tinka. Kitiems – ne. Čia jau skonio reikalas.

Kaina dažnai atrodo patraukli. Lyginant su moderniomis konsolėmis, ji tikrai nėra didelė. Tačiau klausimas ne kainoje. Klausimas – kiek kartų ją įjungsi. Jei planuoji kartais pažaisti su draugais, parodyti vaikams, kas buvo „anksčiau“, gal net prisėsti per šventes – tada taip, pirkinys turi prasmę. Jei tikiesi, kad tai taps reguliaria pramoga, tikėtina, kad nusivilsi.

Yra ir alternatyvų. Kompiuterinė emuliacija, įvairūs „pasidaryk pats“ sprendimai. Jie siūlo daugiau galimybių, bet reikalauja laiko. Ne visi nori tuo užsiimti. Mini retro konsolės ir perkamos būtent todėl, kad nieko daryti nereikia.

Tai kam jos tinka? Tiems, kurie nesitiki per daug. Tiems, kurie nori trumpam grįžti prie senų žaidimų be didelių pastangų. Ir tiems, kurie supranta, kad perka ne technologiją, o prisiminimą.

Ar verta pirkti mini retro konsolių replikas? Kartais – taip. Kartais – ne. Viskas priklauso nuo to, ar supranti, ką iš tikrųjų laikai rankose.